prilikti

prilìkti I. intr. 1. likti daliai, kiekiui ko nors: Tu aprėdykie, berneli, mane, ką mano skrynioj rasi, ir dar kitoms priliks KlvD65. 2. pritapti, prisigerinti; pritikti: Mergytė su pasitikėjimu prie jo priliko LzP. Argi bepriliksi prie seseraičių? Sln. 3. refl. laikytis ko, nesitraukti nuo ko: Pri tų žodžių prisiliekmi R96. 4. atsidurti užpakalyje, atsilikti: Ėjau ėjau ir prilikau nuog visų, kad koją sopa macnai Vrnv. Jaunasai vejasi, bent kiek prilikęs Vr. Rėkteli an katro (jaučio), katris priliẽkti, tai tas pastaiso Azr. | Priliko nuog jaunesnio brolio augimu Vrnv. 5. turėti atliekamo laiko: Lyna i lyna. Gal kada prilìks kokia dienikė – nuravėsu Kž. Dabar mes nepriliẽktam J.Jabl. II. tr. 1. palikti laikymui, veislei, sėklai ar kitam kuriam nors tikslui: Šiemet prilìkom dvi telyčiuki Rm. Sviežį gyvuolį prie senų prilikaũ dėl veislės J. Senąją kiaulę pjaus liuob, o jaunąją priliks Šts. Ir prilìkę gi visi dobilų ant sėklos! Srv. | refl. tr.: Neturėjau tam sykiui miltų saujos, staiga turiu žemę – prisikulsiu grūdų, prisiliksiu gyvolių Žem. Du teliukus prisilìko Trs. Prisilikom tokias galybes kiaulių, o nėr kuo šert Žal. Šiemet nedaug prisilikau verpačiai linų Ds. 2. atidėti, patausoti kam ką: Nesuvalgyk pats vienas pieno, prilik ir mažiesims Šts. 3. refl. tr. pasilaikyti sau ką kieno paliktą: Visi visų galų prisilìko (prisinešė visokių daiktų) Lp. 4. Užv surasti, turėti (laisvo laiko): Gal pati prilìktum laiko i ateitum ma[n] padėt Jnš. 5. palikti daug ko: Jis čia mum prilìko visokių atsišaukimų Lnkv. Visokių ginklų priliko Ėr. 6. liepti kam būti kur, paskirti ką kur: Kuris mokslui netikęs, reikia prilikti savo vieton rš. 7. priskirti, užleisti, palikti dalį ko kitam: Mes tau iš vienos pusės pievą perpjovėm, bet iš kitos prilìkom Ėr. Anie vis priliẽkta [kaimynui] pievos Žr. Būt kokią vagelę dar prilikęs, o čia perarė svetimos, ne tik nepriliko Lp. Savo dalies prilikaũ jam puspūrę pūrų̃ Sr. Dar dirvos pakraštį papievy prilìkom (neišarėme), kad tik daugiau būtų pievos Užv. Čia jau nūpjauk visą, nebeprylìk lašinių pry meisos Lkv. Gronyčia abiejų: tavo prilikta ir mano Pl. III. tr. 1. iš anksto numatyti, paskirti, nulemti: Jau jei mums šio[je] girio[je] mirt prìlikta, tai mes niekaip n'išbėgsim Sch172. Teip man priliktà; teip man lemta KI528. Likimas priliko jam pralošti savo turtus rš. 2. turėti įgimtą, įgimti: Žmogus savo prilikta tobulumą pametė brš. Apsirijimas, girtavimas, neviežlybumas vadinamas pavelyta ir prilikta linksmybe brš. 3. įkurti, įsteigti, leisti: Davė [moteriškę] už draugininkę Adomui, ir taip priliko moterystę S.Stan. 4. nustatyti, įsakyti, liepti: Sengaspadoriams buvo prilikta po 3 desetinas žemės iš dvarų laukų duoti srš. 5. paskirti ką kokiam tikslui: Mūro griovimui prilikti įtaisai rš. \ likti; aplikti; atlikti; dalikti; įsilikti; išlikti; nulikti; palikti; papalikti; perlikti; pralikti; prilikti; sulikti; užlikti